"Kam visos šitos virvės ir skersiniai?" ... Patys mažiausi, aštuonių - devynių mėnesių vaikai, pradeda nuo to, kad ima trypčioti aplink kartį, vėliau susidomi žiedais arba skresiniu. Dar vėliau mažylis bando savarankiškai iškaboti keletą sekundžių, parietęs kojeles. Kai jam pavyksta - mes plojame „sportininkui“ , nes tai jau didžiulė sėkmė - ir tuo džiaugiasi visi. ... Kai mažylio rankutės sustiprės, jis galės ne tik kaboti ant žiedų, bet ir siūbuoti – kiek tik pats išgalės. Pusantrų - dviejų metų mūsų vaikams tai pavykdavo visai neblogai. Tada jie atlikdavo ir itin sunkius pratimus – pavyzdžiui, keldavo kojas kabėdami ant skersinio ar žiedų. Toks pratimas gerai išmankštino pilvo presą. Jeigu tai puikiai pavyksta, po to pereinama prie „varlytės“ ant žiedų, ir kabėjimo ant skersinio ir žiedų žemyn galva laikantis tik kojomis, sulenktomis per kelius. Stiprios rankos leidžia anksti išmokti daryti prisitraukimus, vėliau jie transformavosi į dar sudėtingesnį pratimą - kai reikia prisitraukus iki smakro, iškelti iki smakro dar ir kelius. Taip kabėti tiek, kiek įstengi. ... Laikui bėgant, vaikai įvaldo ir įvairius sportinės gimnastikos elementus. Penkerių - šešerių metų jie jau gali ant žiedų padaryti „kryžių“ ir iš šios padėties pakelti kojas, o ant skersinio netgi prisitraukus apsiversti („mešką“) – tai sunkiai atlieka netgi naujokai armijoje. Kuo stipresni darosi vaikai, tuo daugiau jiems norisi judėti ir prisigalvoti naujų, neįprastų veiksmų. Vienas iš labiausiai mėgstamų ir paplitusių vaikiškų pratimų - „sraigtasparnis“: vaikas, kabantis ant žiedų, kojomis remiasi į žemę, sukasi aplink savo ašį ir susuka žiedų virves į žiužį, o po to pariečia kojas ir savaime sukasi priešinga kryptimi. ... Patys tvirčiausi, stipriausi ir vikriausi mėgsta laipioti virve ir kartimi, kartais net patys išrasdami savo laipiojimo būdus. Pavyzdžiui, Vania, būdamas septynerių, galėjo pasiėmęs į kairę ranką kamuolį lipti kartimi iki lubų – remdamasis tik kojomis ir dešine ranka. Užlipus tokiu originaliu būdu – be kopėčių, galima atsidaryti stoglangį, o virve netgi patekti tiesiai į mansardą. Na, o dar įdomiau nušliaužti į apačią pro stoglangį, tarytum gaisrininkui. Kartais, esant svečiams, vaikai surengia linksmą pasirodymą su persirengimais. Toks pasirodymas vadinasi „Kiek mes turime vaikų“. Mansardos viršuje vaikai prisideda, prisiruošia šūsnį skirtingų drabužių, ir kiekvienas užsivilkęs vis kitą „kostiumą“, nušliaužia kartimi žemyn, o padaręs reveransą, prisistato : Olia, Vania, Ana ir t.t. Tada greitai lipa kopėčiomis į viršų, persirengia kitais rūbais, vėl nusileidžia į apačią ir vėl „prisistato“: Petia, Sonia, Kolia... Jie byra viens paskui kitą, kaip žirniai, ir greitai net patys susipainioja beskaičiuodami: penkiolika, dvidešimt, dvidešimt penki! Na, o mūsų svečiai iš to juokiasi: „Atrodo, jog net nesuskaičiuojama - tai kiek jūs turite vaikų iš tikrųjų?“ ... Apie visa tai papasakoti labai sunku, geriausia, žinoma, būtų parodyti. Kai pažiūri filmus „Ar teisūs mes?“, „Diena Nikitinų šeimoje“, „Nikitinai“, „Pats ilgiausias egzaminas“. Arba kada pabūna mūsų namuose, ir dar su mažyliais, kuriuos po to jėga reikia atplėšti nuo „visų šitų virvių ir skersinių“, tada nebeklausia, „kam tai?“, o prašo: „Patarkite kur įsigyti, kaip padaryti?“